Straipsniai

Kūdikio motorinė raida pradedama vertinti iškart jam gimus. Žinoma, kiekvienas mažylis yra skirtingas, bet egzistuoja bendri kriterijai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Vertinami kūdikių refleksai, raumenų tonusas, judesių kokybė bei simetriškumas, sąnarių padėtis, gimdymo traumos, stebimas regėjimas, žvilgsnis, klausa bei kūno padėties reakcijos. Tipinės raidos kūdikių organizme pokyčiai fiksuojami kas 6 savaites, todėl vertinimas vyksta periodiškai, atkreipiant dėmesį į kūdikio chronologinį amžių ir tam etapui būdingus kriterijus. Kūdikių raida nuo gimimo iki 6 savaičių. Aktyvi tik smegenų kamieno veikla. Visas kūnas juda pagal galvos padėtį. Nėra sąnario stabilizacijos, tolygios agonistų–antagonistų veiklos (fleksijos padėtis, paguldytas ant pilvo susiriečia ir svyra į priekį). Nefiksuoja žvilgsnio. Primityviai spardosi. Klubų kampas vienoje pusėje – 45°, jei per abi kojas – 180°. Pėda keliauja kartu su klubu ir keliu – kylant lenkiasi, leidžiant tiesiasi. Uždėjus ant akies delną, turėtų sukti galvą pilna amplitude į kitą pusę. Kūdikių raida nuo 6 savaičių iki 3 mėnesių Pradeda veikti požieviniai smegenų centrai. Refleksai progresuojasi į aktyvius judesius. Į darbą įsijungia smegenėlės, atsiranda liemens stabilumas ir 3 svarbiausi atramos taškai:  Gulint ant nugaros Gulint ant pilvo Pakauškauliai 1. Alkūnkaulių vidiniai antkrumpliai Mentės 2. Krūtinkaulis Kryžkaulis 3. Gaktikaulis Pagrindiniai judesiai, kuriuos turi išmokti kūdikis iki 4 mėnesių: Pilna galvos amplitudė, stabilizavus taškus gulint ant nugaros ir ant pilvo. Rankos atitraukimas į šoną, žaislo pasiekimas. Rankų suvedimas į vidurio liniją. Tik atlikus šiuos tris judesius pilnai remiantis išvardintais atramos taškais, išnyks primityvūs refleksai ir judesiai toliau mokantis verstis bus taisyklingi. Kūdikio raida nuo 4 iki 5 mėnesių Atsiranda galūnių judesiai visose plokštumose, atitraukimai, rotacijos, aktyvi klubų fleksija. Nykštys turi išeiti iš delno. Atsiranda fantominis griebimas (kelia ranką ir griebia „nieką“). Kertama vidurio linija. Susilpnėja arba visai išnyksta primityvūs refleksai. Pradėjus verstis, atsiranda nebe alkūninis, o stipininis griebimas. Pagrindinės vertimosi ant pilvo taisyklės: Nugara fiksuota ant abiejų menčių ir kryžkaulio. Galva pasukta į šoną. Aktyvus rankos atitraukimas žvilgsnio pusėje, plaštaka aktyviai atidaroma. Sulenkiamos kojos per klubus, kelius, čiurnas. Dubuo būtinai turi judėti kartu su krūtine. Vertimosi atramos taškai yra tos pusės pilna mentis tada žastas. Gulint ant pilvo atramos taškai: Klubakaulio dyglys. Tos pačios pusės vidinis kelio antkrumplis. Priešingos pusės apatinis šonkaulių lankas. Gulint ant nugaros: Pakauškauliai. Mentys. Kryžkaulis. Kūdikių raida nuo 4,5 iki 6 mėnesių Nėra jungčių tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulio, dėl to nemoka judėti į priekį. Netikslinga ir mokyti. Šiame amžiuje dėl to dedame žaislus tik iš šonų. Plaukimas (patologija fiksuojama tik tada, jei vaikas nesugeba išsikelti ant ištiestų rankų). Sukimasis apie savo ašį (nemokyti, kol nepasikėlė ant išsiestų rankų). Išnyko griebimo, galanto refleksas. Esant nors vienos pusės galanto refleksui, bus neįmanoma apsiversti į tą pusę. Priežastis – CNS problema ar pažeidimas. Prieš tai gulint ant nugaros, kilnojant kojas, buvo stiprinama priekinė raumenų grandinė. Šiame etape, jei viskas vyksta tikslingai, laikas stiprinti nugaros ekstenzorius ir keltis ant keturių (6 mėn.). Pagrindinis skirtumas tarp 3 ir 6 mėn. raidos – sugebėjimas atlikti ir atviros, ir uždaros raumenų grandinės judesius. Tai laikas, kai galima atsakyti tėvams, ar vaikas vaikščios. Jei vaikas ir turi patologijų, bet vėlesniame amžiuje sugeba pasikelti ant keturių ir pasiimti žaislą laikant pusiausvyrą ant vienos rankos – jis galės vaikščioti. 7 mėnesių kūdikių raida Šliaužimas. Reikia įsidėmėti, kad slinkimas atbulomis nėra laikomas šliaužimu. Kūdikiai tik keliasi ant ištiestų rankų ir nuslysta dėl slidaus paviršiaus. Tai kyla dėl per didelio klubų atitraukimo. Kūdikiai natūraliai juda, nes nori pasiekti tikslą, o už savęs tikslo juk nemato. Šliaužimas nėra labai svarbus, jei kūdikiai sugeba iš karto ropoti (taip dažniausiai įvyksta vaikams, kurių namų aplinkoje daugiau kiliminės dangos). Taip pat nėra svarbu, ar šliaužiant vaikas deda rankas pakaitomis ar abi kartu, svarbu – kryžminis judėjimas. Išsivysto pincetinis griebimas (nykštys ir smilius). Įstrižinė padėtis sėdint. Kūdikiai verčiasi ant šono, sugeba išlaikyti pusiausvyrą, žaidžia ir tik tada atsisėda. Svarbu paminėti, kad negalima kūdikių mokyti sėstis duodant įsikibti į ranką, tokiu atveju įjungiami krūtinės raumenys, kūdikis traukiasi arba yra tempiamas, lenkiasi į priekį, nugara tampa apvali, liemuo nepakankamai dirba. Tai lemia netaisyklingą sėdėjimo padėtį – kūdikis atsisėdęs remiasi kryžkauliu, o ne sėdynkauliu, kaip turėtų būti. Du atramos taškai: Šlaunikaulio galva. Alkūnkaulio vidinis kraštas. 8 mėnesių kūdikių raida Sugeba atsiversti atgal. Tuo pat metu atsiranda gebėjimas atsisėsti iki įstrižos padėties. Atsisėda ir sėdi ant sėdynkaulių, nugara ne apvali, kojos pusiau sulenktos arba viena pilnai sulenkta. Vienos kojos „w“ padėtis nėra ydinga. Sėdint abiem kojomis labiausiai nukenčia ne liemuo, o klubo sąnarys, jis tampa nestabilus. Jei kūdikis sugeba sėdėti keliomis pozicijomis, t. y. tiek taisyklingai, tiek „w“ – gydymo nereikia. Tripodo padėtis. Vienas kelis – ant žemės, kita koja – ant pėdos vidinio krašto, delnas – ant žemės toje pusėje, kur ir kelis. Judėti toje pozoje ilgiau kaip 2 savaites yra ydinga. Ropojimas. Turi prasidėti stabiliu liemeniu. Žiūrima, ar dubuo einant nesikraipo į šonus. Delnai pirmas savaites būna susukti į vidų. Vaikai, kurie ropoja pėdas išvertę į išorę, ateityje turės juosmeninę kifozę. 10 mėnesių kūdikių raida. Atsistojimas. Stebima, ar nekyla pečiai į viršų. Kai trūksta stabilizacijos, keliai eina į valgus, kulnai į vidų, dubuo pasvyra, juosmenyje – kifozė. Atsistojimo atrama: priešinga pėda – priešinga ranka į baldus. Pėdos atrama vidiniu kampu yra norma pirmais atsistojimų kartais, kai visas kūna būna ne vertikalus, o pasviręs į priekį. Atsistojimas ant pirštų galų nėra įprastas raidos etapas. Tai kompensaciniai judesiai, atsirandantys dėl liemens, dubens nestabilumo. Taisyklingai atsistojus išnyksta pėdos griebimo refleksas. 10–12 mėnesių kūdikių raida Svorio perkėlimas nuo vienos kūno pusės ant kitos. Pristatomas žingsnis į abu šonus. Stuburo rotacija į abi puses atsistojus. Atsitūpimas. Pasileidimas. 14 mėnesių kūdikių raida Ropojimas meška tarp 12–18 mėnesių (nėra ydingas, jei pėdų griebimo refleksas išnykęs). Sugeba eiti ir sustoti. Sugeba pakeisti kryptį. Eidamas rankas laiko šonuose, jų plastiškai nejudina. Judesys priešinga ranka – koja atsiranda, kai vaikas sugeba išlaikyti pusiausvyrą ant vienos kojos, t. y. apie 3–4 gyvenimo metus. Tada galutinai susiformuoja eisena.

Osteopatija – tai savarankiška medicinos kryptis, atsiradusi Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš 130 metų. Jos atradėjas – JAV chirurgas A.T. Stilas. Osteopatiją galima apibūdinti, kaip diagnostikos ir gydymo būdą, kai manipuliacijų instrumentas yra geros ir jautrios gydytojo rankos. Kitaip tariant, tai vienas iš veiksmingų nemedikamentinių požiūrių į daugelio ligų gydymą: nervų sistemos ligas, raumenų ir kaulų sistemos sutrikimus, vidaus organų susirgimus. Tai nėra manualinė terapija Osteopatija tiek viešajame gyvenime, tiek medicinoje vis dar yra mažai žinoma sritis, todėl dažnai siejama su manualine stuburo terapija ar „kaulų laužymu“. Visgi, osteopatija yra savarankiška medicinos sritis, neturinti tiesioginės įtakos stuburo ir sąnarių gydymui. Osteopatijoje taikomi metodai atliekami remiantis tik fiziologiniu audinių jutimu, todėl yra susiję su švelniu poveikiu. Osteopato gydymas skirtas padėti ,,pabusti“ organizmo vidinėms gydomosioms pajėgoms ir rezervams. Kaip dirba osteopatas? Osteopato rankos, lyg jautrus prietaisas, sugeba pajausti pokyčius „sergančioje“ organizmo sistemoje, rasti ligos priežastį ir ją pašalinti. Osteopatas žvelgia į žmogaus kūną kaip į vieną visumą. Osteopatija, kineziterapija, reabilitacija ir alopatija – vienas kitą papildantys požiūriai į gebėjimą pašalinti pagrindinę ligos priežastį. Be to, osteopatija yra veiksminga net ir subklinikinių apraiškų etape. Pagrindinės osteopatijos kryptys 1. Kraniosakralinė osteopatija. Ji susijusi su kaukolės kaulų mobilumu (PDM), su smegenų skysčio cirkuliacija ir kietojo smegenų dangalo disfunkcija. Ši osteopatijos kryptis padeda gydyti: galvos traumų pasekmes; migreną; generinių sužalojimų pasekmes; neuroinfekcijos pasekmes; didėjančio intrakranialinio slėgio sindromą; venų nutekėjimo sutrikimus; galvos skausmą; dubens kaulų, kryžkaulio disfunkcijas; aneurizmą; kalbos ir psichomotorinės raidos sutrikimus, kt. 2. Struktūrinė osteopatija. Ši kryptis apima raumenų ir kaulų, sąnarių, stuburo diagnostiką ir gydymą. Ji artima manualinei terapijai, tačiau osteopatija pirmiausia yra diagnostinis apžiūrėjimas, švelnūs gydymo metodai, o ne stiprus stuburo manipuliavimas. Struktūrinė osteopatija gydo: nugaros skausmus; sąnarių skausmus; skoliozę; gimdymo traumas; laikysenos sutrikimus; osteochondrozę; pooperacines prooblemas, radikulitą; raumenų problemas; sąkandžio problemas; traumines disfunkcijas ir kt. Žmogaus kūnas prisimena kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Patyręs osteopatas, jautriomis rankomis tyrinėdamas paciento kūną, gali gauti informacijos apie ligos priežastį. Specialistas, taikantis palpacijos metodus, turi išmokti šimtus įvairių diagnozių, kelis tūkstančius terapinių metodų, o „rankų jautrinimo“ procesas yra tiesiog begalinis. Visgi, jis, kaip ir gydytojas, pirmiausia siekia nustatyti paciento ligos priežastį. Svarbu pažymėti, kad labai dažnai ši priežastis yra toli nuo skausmo pasireiškimo vietos! 3. Visceralinė osteopatija. Ši osteopatijos kryptis padeda išspręsti vidaus organų veiklos sutrikimus, ypač tais atvejais, kai klasikinis gydymas negelbsti arba net ir ilgai takomas nenuoda norimų rezultatų. Visceralinė osteopatija gydo: prostatos disfunkciją; tulžies diskineziją; lėtinį cholecistitą; diafragminę išvaržą; kai kurias moterų nevaisingumo formas; įvairias ligas, intervencijos pasekmes ir kt. „Manualinės terapijos klinikoje“ konsultuoja sertifikuotas osteopatas-kineziterapeutas Deividas Petkus. Specialistas priima tiek vaikus (net naujagimius), tiek suaugusiuosius. Klinikoje dirbantis personalas nuolat tobulina žinias tarptautiniuose seminaruose, kuriuose paskaitas skaito tokie garsūs specialistai kaip Paullete, Kunzler, Shafer, Maškova ir kiti. Džiaugiamės galėdami Jums padėti ir laukiame visų, kuriems reikia kvalifikuotos pagalbos! Turite klausimų? Kreipkitės: 8-673-36442 manumed.klinika@gmail.com www.manumed.klinika.lt 

Kaip išvengti motorinės raidos sutrikimų? Kūdikiai ne tik gimsta turėdami įvairių sutrikimų, bet juos gali įgyti jau augdami. Raidos sutrikimų atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, dažnai ir netinkamas tėvų elgesys, ypač tais atvejais, kai kūdikiai ilgą laiką praleidžia gulėdami vienodoje padėtyje, yra netaisyklingai nešiojami, per anksti vertikalizuojami, ne laiku įdedami į pagalbines priemones. Svarbu keisti padėtis Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis. Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros. Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešioti kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų. Piktnaudžiauti pagalbinėmis priemonėmis nereikėtų Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės as stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje, kalbant apie fizinę raidą – nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų. Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kedutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai – kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis. Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti dideliais ratais su gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą. Taisyklingų nešioklių taip pat nebūna. Būnant vienose – kabo kūdikių klubų sąnariai, kitose – klubų atvedimo kampas, apsikabinus tėvus, taip pat yra per didelis. Klubo sąnarys nuo gimimo yra 180°, per abi kojas turi pasiekti 120°. Jeigu nešiojamas neropojantis kūdikis, tiek nešioklės, tiek netaisyklingas nešiojimas atsukus kūdikį į save, gali sutrikdyti vystymąsi. Dėl to paaugęs vaikas gali turėti stuburo problemų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje, pradėjus ropoti, per klubo sąnarius fiksuojamas 180° kampas, ateityje vaikas turės lordozę. Maitinimo kėdutėse, klubų principas taip pat turėtų būti toks pat, kojos turi turėti atramą, nekabėti. Ydingiausia priemonė – šokliukas. Ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai net kaulų augimo zonos pažeidimai. Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Vaikai, kaip ir vedžiojami už abiejų rankų, taip ir vaikštynėje juda netaisyklingai, palinkę į priekį, nepakankamai naudodamiesi liemens raumenimis. Kūdikis turėtų atsistoti, eiti pristatomu žingsniu į abi puses, išmokti pasileidus viena ranka atlikti stuburo rotaciją, pasiimti daiktą ir pasileisti. Kūdikis turi mokėti kristi. Einant vaikštynėje ar su stumduku, pasikeičia gravitacijos kampas, vaikai pasilenkia į priekį, pakelia pečius, pasistiebia arba atsistoja plačiai, keliai eina į vidų, pėdos į žemę remiasi vidiniais kraštais.  Reikia nepamiršti, kad bet kokia trumpą laiką naudojama padėtis jokių patologijų neturinčiam kūdikiui nepakenks. Visgi svarbu nepiktnaudžiauti, kad netinkamoje padėtyje kūdikis nepraleistų pernelyg daug laiko ir jokia pagalbinė priemonė nevaržytų laisvo taisyklingo kūdikio judėjimo ant žemės. „Manualinės medicinos klinika“ Vaikų kineziterapeutė Eivina Ibėnienė